Linksmoji ferma

Už devynių kalnų, už devynių upių ūkininkas pastatė fermą. Pirmas fermos gyventojas buvo kumelaitė Frika. Ji buvo labai linksma, graži ir labai smalsi. Po dviejų mėnesių ūkininkas įsigijo ir karvę. Karvutė buvo vardu Pienė. Jos labai susidraugavo. Kadangi abi buvo labai linksmos, susitarė fermoje suruošti šokių vakarą. Pienė pakvietė iš savo senos fermos dvi karves, o Frika pakvietė paršiuką Mikį, veršiuką Linksmuką ir kumeliuką Džoną. Jie linksmai šoko breiką. Jie taip smarkiai šoko, kad net siūbavo ferma. Paršiukas Mikis bešokdamas įkrito į šokolado fontaną. Kumelaitė Frika labai juokėsi. O kumeliukas Džonas išbėgo į lauką atsivėsinti. Bėgiojo bėgiojo, kol užmigo. Pienė taip smarkiai šokinėjo, kad įkrito į duobę. Apsidairiusi rado lobių žemėlapį ir skraidantį kilimą. Pienė sėdo ant kilimo ir pakilo iš duobės. Pakvietė kartu keliauti visą linksmąją fermą. Žemėlapis juos nuvedė į salą pelkėje. Lobį saugojo Šrekas. Norėdami gauti lobį, gyvuliai turėjo atlikti draugiškumo išbandymus. Išbandymus jie atliko ir gavo visą vežimą auksinio šieno. Jie labai džiaugėsi. Po vežimu patiesė skraidantį kilimą, visi sulipo į vežimą ir laimingai grįžo namo. Paragavę stebuklingo auksinio šieno, jie galėjo kur panorėję skraidyti patys. Skraidantys gyvuliai ant debesų pasistatė naują fermą ir ilgai bei laimingai gyveno.

Aš didžiuojuosi, kad esu lietuvis!

Anksčiau buvo daug blogiau nei dabar... Aš to nemačiau, bet girdėjau iš senesnių žmonių pasakojimų, atsiminimų.

Gimiau Lukšiuose, mažame, gražiame miestelyje. Ten gyvenau beveik 9 metus. Trumpiau sakant, Lukšiai – mano gimtinė. Einu į Lukšių mokyklą, galiu tvirtai pasakyti, kad ten mes išsaugome lietuvių kalbą. Mokykloje siekiame kuo geriau išmokti lietuvių kalbą, rašant daryti mažiau klaidų arba visai jų nedaryti. Anksčiau apie tokias mokyklas net nesvajojo, žmonės tik galvojo, kad kažkada viskas pasikeis, ir jiems nereikės taip vargti. Į Sibirą buvo ištremtas mano prosenelės brolis, ko vardas ir pavardė buvo Stasys Gudaitis. Buvo ištremtas 1944 metais. Tada jam buvo devyniolika, grįžo iš Sibiro 29 metų. Sibire vaikai žiemą dirbdavo 12 valandų, o vasarą 14 valandų be sustojimo. Per visą parą gaudavo 250 gramų duonos. Tokių sąlygų dabar neįmanoma įsivaizduoti. Bet galim pasidžiaugti, kad dabar jau to nebėra.

Lietuvoje turime labai gražių papročių: per Velykas dažome margučius, daužome kiaušinius, kiaušinį daliname visiems šeimos nariams. Per Kalėdas - plotkelės laužymas. Per Jonines – paparčio žiedo ieškojimas, vainikų plukdymas, voliojimasis rasoje...

Dar daug galėčiau rašyti ir rašyti. Galiu tvirtai pasakyti: aš tikrai myliu Lietuvą.

Deimantė Bakaitytė

 

Aš gimiau Lietuvoje. Pas mus Lietuvoje yra įdomių ir gražių švenčių. Tai šv. Kalėdos, šv. Velykos. Mes per Velykas marginame kiaušinius, paskui juos ridename. Dar yra Joninės. Per Jonines mes ieškom paparčio žiedo, taip pat piname vainikus ir juos paleidžiame į vandenį ir dar voliojamės ryte po žolę, kai būna rasa užkritus. Įdomūs ir smagūs tie mūsų švenčių papročiai.

Aš Lietuva didžiuojuosi, nes man smagu, kad visi žmonės išlaikė lietuvių papročius, kad išsaugojo mūsų gimtąją kalbą. Pas mus gyveno įžymūs žmonės. Tai Maironis. Tiesa, Maironis – tai slapyvardis. Jo tikras vardas Jonas Mačiulis. Jis buvo kunigas, kad galėtų daugiau pasitarnauti Lietuvai. Dar buvo įžymus Vincas Kudirka. Jis buvo rašytojas ir gydytojas. Gydytojas ir visuomenės veikėjas buvo ir Jonas Basanavičius. Lietuva turi dar ir dar gerų ir įžymių žmonių.

Lietuva turi ir gražią sostinę, kurioje yra Gedimino pilis ir Barboros Radvilaitės kapas. Taip pat ankstesniais laikais Lietuva turėjo ir karalių Mindaugą.

Mes Lietuvoje turime ir ilgą upę. Tai Nemunas. Tai tikrai gili upė, bet jeigu būčiau ne Lietuvoj, tai aš ją visada prisiminčiau, nes aš augau prie Nemuno. Na ir žinoma, pasiilgčiau ir mūsų brangios tėvynės Lietuvos!

Miglė Kriščiūnaitė

 

Aš didžiuojuosi, kad esu lietuvis, nes mano protėviai kilę iš Lietuvos.

Aš džiaugiuosi, kad esu lietuvis, nes mūsų šalis yra nepriklausoma. Mūsų sostinė yra Vilnius. Tai pats didžiausias Lietuvos miestas. Vilnius yra Europos kultūros sostinė. Lietuva turi savo papročius, savo tradicijas. Mūsų kalba yra seniausia baltų kalba. Lietuva garsėja, kad yra dainų kraštas. Kas penkeri metai mūsų sostinėje Vilniuje vyksta respublikinė dainų šventė.

Lietuvių tauta yra labai draugiška, vieninga. Lietuvos žmonės ilgai kovojo dėl nepriklausomybės, tai žinau iš sausio 13-osios įvykių. Mes džiaugiamės, kad turim Baltijos jūrą, daug gražių ežerų, miškų, kalvų, upių.

Aš džiaugiuosi, kad esu lietuvis, džiaugiuosi savo tauta, norėčiau Lietuvoje ir toliau gyventi, mokytis, dirbti, nepalikti savo Tėvynės.

Tomas Sadlauskas

 

Aš esu lietuvė. Ir gyvenu Lietuvoje. Mokausi Lukšių Vinco Grybo gimnazijoje ketvirtoje klasėje.

Aš gyvenu Lietuvoje, nes čia nebūna uraganų, viesulų, cunamių ir ugnikalnių išsiveržimų. Aš gyvenu Suvalkijoje – zanavykų krašte. Čia taisyklinga ir labiausiai panaši į bendrinę lietuvių klabą mūsų tarmė. Aš gyvenu Lukšiuose, nes tai gražiausias miestelis Lietuvoje. Nes čia gyvena maloniausi ir geriausi žmonės. Aš gyvenu Ežero gatvėje, nes ten gyvena mano šeima, kuri yra pati geriausia visame pasaulyje! Ir su mumis gyvena mano šuo Dipsis, kurį aš taip pat labai myliu. Nors ir kartais iškrečia kokių išdaigų.

Aš mokausi Lukšių Vinco grybo gimnazijoje, nes ten mano geriausi draugai. Aš einu į ketvirtą b klasę, nes ten puikiausia mokytoja. Mano mokykloje vyksta įvairiausių renginių, skirtų paminėti lietuviškas šventes. Tai Vasario 16 d. – Lietuvos valstybės atkūrimo diena, Kovo 11 d. – Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo diena.

Livija Sadauskaitė

 

Aš esu lietuvė ir mokausi Lukšių Vinco Grybo gimnazijoje. Mes per pamokas skaitome lietuviškai, rašome lietuviškai. Nenaudojame kalbos šiukšlių. Kalbame taisyklingai. Mūsų tarmė yra labai graži. Mes esame zanavykai. Zanavykai yra tik Šakių rajone. Lukšiai turi gerą seniūną Vidą Cikaną. Jis yra ir skulptorius, padaręs daug darbų.<...> Šakių rajone, visai netoli, kaip žinau, gimė Jonas Jablonskis. Jis buvo kalbininkas. Ir dar Antanas Tatarė Lukšiuose įsteigė pradžios mokyklą ir kelerius metus mokė gabesnius vaikus. Ir jis buvo bažnyčios vikaru. Skulptorius Vincas Grybas mokėsi Lukšių pradinėje mokykloje. Jis gimė 1890 m. spalio 3 d. Pelenių kaime Šakių rajone. O mirė 1941 m. liepos 3 d. Jis buvo nužudytas. Turėjo vaikų: Gediminą ir Rasą. Jis sukūrė žymiausius monumentalius paminklus: Simono Daukanto, Vytauto Didžiojo, Žemaičio, Vinco Kudirkos, Petro Vileišio.

Man patinka būti lietuve. Gal kur nors išvyksiu, bet Lietuva liks mano širdyje.

Liucija Vosyliūtė

 

Mes gyvename Lietuvoje, Šakių rajone, Lukšių miestelyje. Didžiuotis mūsų miestelyje galime viskuo. Turime švento Juozapo bažnyčią. Bažnyčios kunigas Vytautas Juozas Insoda. Turime taip pat seniūniją. Lukšių seniūnas Vidas Cikana. Mokyklą irgi turime. Ji vadinasi Lukšių Vinco Grybo gimnazija. Mūsų gimnaziją įkūrė Antanas Tatarė. Dabartinė direktorė Nijolė Šapolienė. Turime ambulatoriją, gaisrinę, kavinę, pieninę, parduotuvių ir Zyplių dvarą. Mūsų gimnazijoje mokėsi Jonas Basanavičius.

Mes Lietuvoje turėtume didžiuotis himnu, kurį sukūrė Vincas Kudirka. Savo liaudiškais šokiais, liaudies dainomis. Turime gerą prezidentę Dalią Grybauskaitę. Aš didžiuojuosi, kad esu lietuviško kraujo ir kilmės. Aš gimusi lietuvė.

Ieva Kasparaitytė

 

Aš didžiuojuosi, kad gimiau Lietuvoje, kad mokausi Lukšių Vinco Grybo gimnazijoje. Aš išmokau daug lietuvių liaudies dainų, išmokau lietuviškai skaityti. Mūsų Lietuva yra mažas, jaukus kampelis. Mūsų gimnaziją įkūrė Antanas Tatarė. Mūsų Lietuvoje per šv. Kalėdas puošiame Kalėdų eglę. O kitose šalyse žmonės puošia palmes. Mūsų Lukšiai turi labai gerą seniūną. Jis pastatė Lukšių miestelyje ant kalno tris aukštus kryžius. Jie labai gražiai puošia Lukšių miestelį. Lietuvoje yra daug upių ir ežerų. Lietuvoje yra daug žalumų, o ne kokia išdžiūvusi dykuma ar sniegynų kalnai. Lietuva yra tokia maža, rodos ant delno galima būtų paimti. Lietuvių kalba yra viena iš sunkesnių kitų šalių žmonėms. Kad ir į kokią šalį nukeliaučiau, bet aš savo šalies niekada nepamiršiu, nes aš Lietuvoje gimęs ir augęs.

Mažvydas Matusevičius

 

Lietuva yra stipri. Jinai iškentėjo daug smūgių iš Rusijos. Išvežė į Sibirą daug daug žmonių. Bet mes esame ir neišnyksime, todėl džiaugiuosi savo Lietuva. Lietuvius išsklaidė į visas šalis. Bet mes esame ir neišnyksime.

Ignas Dulaitis

 

Aš esu lietuvė ir tuo labai didžiuojuosi. Lietuvoj yra toks gražus kaimelis – Gerdžiūnai. Man atrodo, kad tai – rojaus kampelis. Atrodo, kad ten niekada nelyja, nepučia vėjas ir negriaudi griaustinis. Atrodo, ten visi kaip viena didelė šeima, kad visi vieni kitiems savi.

Aplink Gerdžiūnus sukasi daug įvairių ir gražių gamtovaizdžių. Ten teka upelis Nyka, kuris priklauso Panemunių regioniniam parkui. Pavasarį Nykos šlaitai pasidengia žibuoklėm ir plukėm, vasarą upelis čiurlena ir gaivina tau širdį. Rudenį Nykos šlaitai pasidengia auksiniais lapais, o žiemą Nyka užšąla storu ledu, o šlaitai užsikloja storu baltu patalu.

Mes su šeima jau tris kartus ėjome Nykos šlaitais ir krantais. Dėl to aš didžiuojuosi savo Gerdžiūnais.

Urtė Puidokaitė

 

Aš gyvenu pačioje gražiausioje šalyje – Lietuvoje. Nors ji labai maža, bet labai graži. Čia yra miškų, upių ir ežerų, miestų ir miestelių, kaimų ir vienkiemių. Lietuvoje dar ir dabar tebegyvena daug žmonių, kurie Lietuvai padarė ką nors gero. Vienas iš jų - Vincas Kudirka (Jis jau nebegyvena). Jis sukūrė „Tautišką giesmę“, kuri dabar yra vadinama Lietuvos himnu. Jis leido laikraštį „Varpas“. Taip pat ir Jonas Basanavičius. Jis, kaip ir Vincas kudirka, išleido laikraštį „Aušra“. Mokėsi ir Lukšių pradinėje mokykloje. Aš irgi dabar ten mokausi. Dabar ji jau gimnazija, pavadinta Vinco grybo vardu. Kas buvo Vincas Grybas? Vincas Grybas buvo dailininkas, skulptorius. Dvejus metus mokėsi mūsų mokykloje. Grįžkime prie mokyklos. Ji yra balta, švari, graži. Ten daug klasių, o viena iš jų 4 b. Šioje klasėje aš mokausi. Mes didžiuojamės, kad turim gerą seniūnę, daug pirmūnių ir gerų mokinių. Didžiuojamės laimėjimais.

Gustė Žukauskaitė

 

Aš gyvenu Lietuvoje. Aš ja didžiuojuosi. Ji turi Vinco Kudirkos himną. Lietuvoje yra daug narsių ir išmintingų žmonių, senolių. Mes turime ir didvyrių, kurie išgelbėjo mus, išsaugojo mūsų kalbą. Mes turime ir savo šventes, kaip šv. Kalėdas ir šv. Velykas. Per šv. Kalėdas mes einame į bažnyčią. Grįžę valgome šventinius pusryčius, prieš eidami pusryčiauti sukalbame maldas. Per šv. Velykas dažome kiaušinius, ridename, daužome. Ir taip pat nueiname į bažnyčią. Dar turime ir Užgavėnes. Per Užgavėnes kepame blynus, vejame žiemą. Turime Jonines. Tai trumpiausia naktis metuose ir ilgiausia diena. Liepos 6 dieną švenčiame karaliaus Mindaugo karūnavimo dieną. Lapkričio 1 diena yra visų mirusiųjų pagerbimo diena. Tą dieną lankome savo mirusius artimuosius, uždegame žvakeles.

Milda Vedegytė

 

Mano mokykla pavadinta įžymiu vardu – skulptoriaus Vinco Grybo. Mano klasėje man įžymiausia mūsų mokytoja. Ji yra labai protinga ir labai gera mokytoja. Kartais, kai reikia, ji gali būti griežta, bet tai privalu mokytojai.

Mes mokykloje mokomės lietuvių kalba. Tai seniausia indoeuropiečių kalba. Aš labai noriu mokėti šią kalbą geriau ir aš stengsiuosi jos neteršti kalbos šiukšlėmis. Lietuvių kalba yra labai graži. Lietuviai dar moka ir labai gražių šokių. Tie šokiai yra gan sunkūs, bet jie labai išmanūs ir skambūs.

Aš užaugęs būsiu Lietuvoje, nes ji yra labai graži, aš didžiuojuosi ja.

Lukas Bernotavičius

 

Aš didžiuojuosi Lietuva, kad mes turim tokią gražią išsaugotą kalbą ir kad zanavykų tarmė pati taisyklingiausia Lietuvoje. Aš didžiuojuosi, kad mokyklose moko lietuviškai skaityti, rašyti ir kad moko papročių. Aš labai labai gerbiu Vincą Kudirką, kuris buvo gydytojas, lietuvių prozininkas, poetas, publicistas, kritikas, vertėjas, varpininkas, laikraščio „Varpas“ redaktorius, vienas iš lietuvių tautinio sąjūdžio ideologų, Lietuvos Respublikos himno autorius.

Smiltė Bataitytė

Gimnazijos vėliava

             Visos mokyklos, gimnazijos turi vėliavas. Na, o mūsų gimnazija irgi turi vėliavą. Gimnazija pavadinta Lukšių Vinco Grybo gimnazija. Vėliava yra šviesiai žalios spalvos. Vėliavoje yra pavaizduota saulė, skambutis, knyga, pelėda. Saulė reiškia, kad ryte einam į mokyklą, gimnaziją. Skambutis, nes kviečia į pamoką. Kaipgi be knygos? Juk ji mus visko išmoko. Man atrodo, kad tai pagrindinis gimnazijos turtas ir simbolis. Pelėda tai išminties simbolis.

           Taigi, visos mokyklos džiaugiasi savo vėliavomis, o mes savąja.

                                                                                                           Ieva

 

         Mes visi turime savo gimnaziją. Gimnazija turi ir savo vėliavą. Ji graži, žalia, atrodo lyg apverstas nameliukas. Ant jos nupiešta juoda su žaliom akim pelėda. Ji simbolizuoja, kad mūsų gimnazija protinga ir išmintinga. Dar joje yra ir saulė, ir varpas. Aš manau, kad saulė apšviečia protą, įteigia gerų minčių ir ji simbolizuoja mokslo šviesą. Varpas kviečia pradėti naują mokslo pradžią, taip pat pasako, kad kviečia į pamoką. Knyga pasako ir moko mus skaityti, skaičiuoti, rašyti. Be knygos mes negyventume, nes knyga suteikia daug žinių. Ant vėliavos parašyta: Šakių rajono Lukšių Vinco Grybo gimnazija.

        Štai kokia gimnazijos vėliava. 

                                                                         Mažvydas

 

        Štai mes jau mokomės gimnazijoje, o ką tik čia buvo vidurinė mokykla.

        Turime labai labai gražią vėliavą! Ji yra šviesiai šviesiai žalia lyg pievelė pavasary. Skambutis ir pusė saulutės viršuj skambučio šviečia geltona spalva. O dar ant skambučio knyga, tikriausiai ji linki gerų metų. Prie knygos juoda pelėda su žaliomis akimis, tikriausiai ji nori, kad gerai mokytumės. Visi vėliavoje pavaizduoti daiktai vienaip ar kitaip reiškia mokslą: skambutis kviečia į pamoką, saulė mums pašviečia, knyga reiškia daug mokykis, o pelėda visą laiką buvo išminties, mokslo simbolis. O viršuj vėliavos išdidžiai parašyta: Šakių rajono Lukšių Vinco Grybo gimnazija.

        Manau, kad gražesnės, kūrybiškesnės vėliavos nėra. Aš didžiuojuosi šia gražia vėliava!

 

                                                                                        Deimantė

 

      Mūsų gimnazijos vėliava tokia skaisčiai žalia, kad net kvapą užspaudžia. O ta pelėda, simbolizuojanti mokyklą, nepaprasto grožio. Saulė simbolizuoja šviesą. Ji apšviečia visus atokiausius gimnazijos kampelius, ji apšviečia mūsų protus. Varpelis kviečia mus į pamoką. Vėliava yra mūsų gimnazijos foje. O kartais per įvairiausias šventes nunešama į aktų salę. Aš pamačiusi vėliavą iš karto ją įsiminiau. Mūsų vėliava gražiausia iš visų. Bet už Lietuvos vėliavą ne gražesnė.

 

                                                                                                 Smiltė